Categories
Blogai Naujienos

Nepramintas prisitaikymo takas

Ilgai galvojau, kaip pavaizduoti prisitaikymo prie klimato kaitos (PKK) procesą pasitelkiant paprastą pavyzdį. Visai atsitiktinai, šiemet, bebraidant po mums nebeįprastas pusnis, sugalvojau analogiją su sniegu. Jeigu snygį prilygintume klimato kaitai, o susidariusias pusnis jos pasekmėms, tai prisitaikymu galima būtų vadinti pramintą takelį jose. Jeigu tik pradėjus snigti, kuris nors pramina takelį, jį pakartoja dar ir dar vienas, brautis per sniegą nėra taip jau sudėtinga (net ir pirmajam!); ir priešingai – jeigu sninga ilgai ir pusnys pasidaro didžiulės, pirmajam į jas įbridus yra labai sunku judėti, o sekantiems iš paskos taip pat nelengviau. Kuo didesnę pusnį užauginame, tuo sunkiau ir daugiau reiks pastangų (noro ir priemonių) ją įveikti. Žinoma, šis lokalus „praminto takelio“ veiksmas negali pašalinti viso sniego iškart ar sustabdyti jo kritimo, tačiau pramynus jį galima drąsiau žygiuoti pritaikytu keliu. Šiandieninės tendencijos rodo, kad Paryžiaus susitarimo tikslas – pasiekti, kad globalios oro temperatūros kilimas neviršytų 1,5 (2,0) °C greičiausia, nebus įgyvendintas. Vien tam dabartinių įsipareigojimų ir jų įgyvendinimo nebepakanka. Kaip rašo mano kolega Egidijus Rimkus: „Be abejo 2,0 °C yra geriau nei 2,5 °C, bet blogiau nei 1,5 °C. Mano manymu, ir 2,5 °C būtų gražus skaičius, jei tik jį mums pavyktų pasiekti.“

Naujausiais „Climate Action Tracker“ apskaičiavimais besąlygiškai vykdant dabartinus įsipareigojimus ir tikslus, globali temperatūra iki 2100 m. vis tiek vidutiniškai pakiltų 2,6 °C, o remiantis galiojančiais teisės aktais net iki 2,9 °C. Tik visam pasauliui priėmus ir įvykdžius anglies neutralumo iki 2050 m. tikslą (ES Žaliasis kursas, „Biden“ rinkimų planas JAV ir kt.) galima tikėtis, kad mūsų planeta sušils 2,1 °C, kas jau netenkina Paryžiaus susitarimo tikslų.

Nenuostabu, kad jau dabar patiriant kitokį pasaulį ir numatant dar daugiau pokyčių ateityje, pradedama žvalgytis galimybių prisitaikyti prie kintančių sąlygų. Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC) prisitaikymu įvardina prisiderinimo prie esamo ir būsimo klimato ir jo padarinių procesą. Žmogaus sukurtose sistemose prisitaikymas siekia sušvelninti žalą bei išvengti jos arba išnaudoti naujai susidariusias galimybes. Nustebau, kad 2019 m. PKK „atšventė“ savo 25 metų sukaktį ir jau nuo 1994 m. buvo įtrauktas į Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos (UNFCCC) darbotvarkę, kurią 1995 m. ratifikavo ir Lietuva. Tačiau realybėje procesas užtruko, tik praėjus beveik 10 metų po Rio konferencijos, prasidėjo derybos dėl prisitaikymui skirtų institucijų sukūrimo. IPCC jau 2001 m. išskyrė PKK svarbą, savo skirdama šiems tyrimams (WGII) visą ataskaitos dalį „TAR Climate Change 2001: Impacts, Adaptation, and Vulnerability“. Nuo tada WGII nuolat skelbia ir naujina PKK tyrimus įtraukdama juos į įvairias IPCC ataskaitas. Lūžio tašku PKK istorijoje galima laikyti COP13 (JT Klimato kaitos konferencija) susitikimą Balyje 2007 m., IPCC paskelbus ketvirtą klimato kaitos ataskaitą augo poreikis pripažinti prisitaikymą kaip atskirą sritį, kuriai reikia skirti ypatingą dėmesį. Tačiau, net ir po COP21 susitikimo Paryžiuje 2015 m., kuris sustiprino PKK pozicijas, prisitaikymas vis dar išlieka iššūkiu, visų pirma dėl dviejų priežasčių: išlaikant Paryžiaus susitarime prisitaikymui suteiktą lygiateisiškumą su klimato kaitos švelninimu ir sutelkiant finansinę paramą. Ar ne nuostabu kaip panašiai apie tai dar 2006 m. rašė E. L. F. Schipper: „Nors per pastaruosius 3 metus prisitaikymas tapo madingiausiu klimato politikos darbotvarkės klausimu, ne visada buvo taip. Nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios daugybė mokslininkų ir politikos formuotojų teigė, kad į prisitaikymą buvo žvelgiama pro pirštus – kaip antros eilės ŠESD mažinimo pusbrolį“. Prabėgo jau 15 metų, o mes vis dar kartojame senas klaidas.

Su prisitaikymu prie klimato kaitos susiję etapai pagal UNFCCC

Galbūt, trečiasis XXI a. dešimtmetis tikrai taps prisitaikymo prie klimato kaitos tarpsniu. Šių metų pradžioje Nyderlanduose įvyko pirmasis „Prisitaikymo prie klimato kaitos priemonių viršūnių susitikimas“ (CAS2021, Climate Adaptation Summit). Jo metu buvo pristatyta „2030 m. prisitaikymo veiksmų darbotvarkė“ (2030 Adaptation Action Agenda), skirta paspartinti prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmus – visiems kartu skatinti, vadovauti, keistis ir stebėti atsparumą (ang. – resilience) klimatui. Renginio metu, kuris truko 24 val., kartu su mokslininkais, privačiuoju sektoriumi, pilietine visuomene, jaunimo atstovais ir daugiau nei 18,5 tūkst. registruotų dalyvių, susirinko daugiau nei 30 pasaulio lyderių, 50 ministrų ir 50 tarptautinių organizacijų atstovų. JT prezidentas Antonio Guterres paskelbė, kad šis dešimtmetis bus PKK veiksmų dešimtmetis. Analogiškos krypties laikosi „Naujoji ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategija“ (patvirtinta 2021 vasario 21 d.). Joje aiškiai pabrėžiama, kad net ir visiškai sustabdžius ŠESD emisijas, tai neleis išvengti jau dabar vykstančio klimato kaitos poveikio. Greta naujosios ES strategijos būtina paminėti jau nuo 2012 m. veikiančią Europos prisitaikymo prie klimato platformą „Climate-ADAPT“ (sukurta bendradarbiaujant Europos Komisijai ir Europos aplinkos agentūrai EEA). Čia galima atrasti nuolat naujinamą, patikimą ir labai įvairią informaciją apie PKK procesus Europoje. Taip pat EEA pristato naują „Experience Arcgis“ platformą, kurioje žemėlapių pagalba pasakojama istorija apie tai, kaip Europą gali paveikti pagrindiniai su klimato kaita siejami pavojai, tokie kaip sausros, potvyniai, miškų gaisrai ir jūros lygio kilimas XXI amžiuje ir vėliau.

„Experience Argis“ pavyzdys: ūkininkų pajamų pokytis be (kairėje) ir su (dešinėje) prisitaikymu (Shrestha ir kt., 2013)

Nuo pasaulinio konteksto grįžkime į Lietuvą. Prisitaikymo klausimas jau buvo įtrauktas į „1-ąjį Nacionalinį Jungtinių Tautų Bendrosios Klimato Kaitos Konvencijos įgyvendinimo pranešimą“ (greičiausia 1996 m., data nenurodyta), tačiau priemonės įvardintos tik kaip „galimos“. Tik pradedant „3‑4 pranešimu“ (2005 m.) nurodomi priemonių įgyvendinimo laikotarpiai ir atsakingos institucijos, o pradedant „5 pranešimu“ (2010 m.) prisitaikymo priemonės yra atskiriamos nuo švelninimo. Galutinai prisitaikymas prie klimato kaitos kaip atskiras procesas užtvirtinamas „Nacionalinėje klimato kaitos valdymo politikos strategijoje“ (2012 m.), o jos pagrindu LR Vyriausybė patvirtina tarpinstitucinį veiklos planą (nuolat atnaujinamas), kuriame įvardinamos konkrečios PKK priemonės ir jų įgyvendinimas. Naujausias dokumentas įtraukiantis PKK priemones yra „Nacionalinis energetikos ir klimato srities veiksmų planas 2021-2030 m.“ (2019 m.). Visus aukščiau išvardintus dokumentus jungia vienas esminis bruožas, kurį galima apibendrinti Vilniaus universiteto Klimato kaitos grupės nuomone apie „Nacionalinę klimato kaitos valdymo darbotvarkę“: „Darbotvarkė (kaip ir ankstesnė Nacionalinė klimato kaitos valdymo politikos strategija) daug labiau orientuota į klimato kaitos švelninimą, nei į prisitaikymą <…>. Dabartinės klimato kaitos tendencijos rodo, kad švelninimas svarbus, tačiau jo įgyvendinimas gali būti tik palaipsnis, o prisitaikymo priemonės turi būti įgyvendinamos jau dabar.“

Kyla klausimas, kodėl prisitaikymas vis dar lieka politinėse paraštėse. Vienas iš galimų paaiškinimų – PKK yra sunkiai suvokiamas dalykas tarp politikų ir ministerijų valdininkų, o prisitaikymo įgyvendinimas yra ne toks konkretus lyginant su švelninimo priemonėmis. Atrodo, kad tiek Strategija, tiek ir Veiksmų planai yra tarsi prievolė šalies valdžiai vykdant ir įgyvendinant nacionalinius įsipareigojimus ES. Nors dar 2015 m. VšĮ „Gamtos paveldo fondas“ parengė sektorių jautrumo ir rizikos vertinimą, per pastaruosius metus buvo itin nedaug pasistūmėta PKK srityje. Kitas galima paaiškinimas yra tai, jog PKK geriausia įgyvendinti vietiniu lygmeniu. 2017 m. buvo parengtos „Klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos gairės savivaldybėms“, tačiau dauguma atvejų PKK priemonių įgyvendinimas nėra skatinamas ir/ar jam trūksta tinkamų teisinių, socialinių ir ekonominių prielaidų savivaldybėse. Tiesa, prieš rengiant naująjį veiksmų planą buvo atlikta 2013-2020 m. tikslų ir uždavinių įgyvendinimo analizė, tačiau joje pasigendama kritinio praėjusio laikotarpio veiksmų vertinimo.

Su panašiu neveiklumu buvo susidurta rengiant 2012 m. Strategiją. Kažys, Rimkus ir Naujėkaitė (2016) savo tyrime aprašė prielaidas ir veiksnius, leidusius atsirasti Strategijai. Tai, kad Lietuva pirmoji iš Baltijos valstybių ją parengė, reikėtų būti dėkingiems ne valdžios institucijoms, o į Baltijos jūros regiono projektus įsitraukusioms vietos savivaldos bendruomenėms ir atstovams, aplinkosaugos NVO ir mokslinėms institucijoms. Jau ASTRA projekto (2005–2007 m.) metu buvo parengtos pradinės įstatyminės gairės, o BaltCICA projektas (2009–2012 m.) – į konkrečių prisitaikymo priemonių įgyvendinimą, įtraukė vietos bendruomenes. Kiti du projektai, BaltCLIM (2011–2013 m.) ir BaltADAPT (2010–2013 m.), išplėtė PKK klausimus iki daugiapakopio valdymo lygmens. BaltCLIM projektas pasiūlė veiksmų planą, kuris paspartino PKK strategijų rengimo procesą Baltijos šalyse, o BaltADAPT projekto rezultatas – Baltijos jūros regiono prisitaikymo prie klimato kaitos strategija (pasirodžiusi 2013 m., ankščiau nei bendra ES). Vertinant „lietuviškos strategijos“ gerumą galima pasitelkti vieną iškalbingą pavyzdį iš BaltCICA projekto įgyvendinimo Klaipėdoje, kuriame ir pačiam teko dalyvauti. Ieškodami PKK sprendimų pietinei miesto daliai, nuo problemos identifikavimo iki galutinio sprendinių įvertinimo užtrukome daugiau nei dvejus metus (su sąlyga, kad tam mūsų darbui buvo sudarytos tinkamos prielaidos). Tuo tarpu parengti 2012 m. Strategijos variantą pakako mažiau nei vienerių metų (abejoju, ar turimų prielaidų pakako). Žinoma, dėl to nukentėjo pats veiksmingumas (ang. – action level), o ypač grįžtamasis ryšys (ang. – reaction level), kurio praktiškai nebuvo, kaip ir rašė Kažys ir kt. (2016): „Žvelgiant į ateitį, akivaizdu, kad bet kokia prisitaikymo strategija nebūtų palaikoma ir plėtojama be informacijos skleidimo ir grįžtamojo ryšio iš vietinio ir regioninio lygmens“.

Norėtųsi palinkėti visoms strategiją įgyvendinsiančioms institucijoms, kad jos skirtų pakankamai laiko PKK klausimams, o tikslai pagaliau išliptų iš „popierinio“ formato ir taptų konkretūs bei vystomi visoje Lietuvoje.

Reakcijos lygmens kaip grįžtamojo ryšio įtraukimas į Veiksmų lygmenį PKK strategijoje (Kažys ir kt. 2016)

Nenuostabu, kad Lietuvoje PKK lieka ne tik politinėse, bet ir informacinėse (žiniasklaidos) paraštėse. Jau kelis metus domiuosi klimato kaitos komunikacija internete ir žiniasklaidoje, tad norėčiau pasidalinti keletu pastebėjimų šia tema. Pirmiausia, reikia pažymėti, kad kiekybiškai informacijos PKK tema yra gerokai mažiau: 2016 m. atliktas tyrimas atskleidė, kad Google paieškoje lietuvių kalba prisitaikymas prie klimato kaitos nesudaro nė dešimtadalio paieškos klimato kaitos tema kiekio. 2018 m. tyrime nustatyta, kad Lietuviškoje Vikipedija versijoje, kuri yra dažniausiai į Google paieškos top3 rezultatus patenkantis informacijos šaltinis, nėra straipsnio „Prisitaikymas prie klimato kaitos“ ir, apskritai, informacijos apie klimato kaitą kiekis Vikipedijoje yra gerokai mažesnis lyginant su daugeliu Baltijos jūros regiono šalių. 2017 m. pasirodžiusiame straipsnyje nurodyta, kad vienintelis oficialus į Google paieškos top10 rezultatus patenkantis informacijos apie PKK šaltinis buvo EEA, tikėtina, kad jis toks išliko iki 2019 m. Paprieštaraučiau manantiems, kad ieškant informacijos apie PKK, anglų kalba pakeičia gimtąją kalbą: nedidelėse Baltijos jūros regiono valstybėse aptiktas teigiamas ryšys tarp anglų kalbos mokėjimo lygio ir informacijos apie PKK gimtąja kalba šaltinių kiekio Google. 2020 m. ištyrus internetinės komercinės žiniasklaidos portalus (delfi.lt, 15min.lt, lrytas.lt) paaiškėjo, kad nei vienas archyvuose neįtraukia prisitaikymo prie klimato kaitos temos, o PKK buvo pavartotas tik keliose straipsnių pavadinimuose (delfi.lt – 5 kartus, 15min.lt – 3, lrytas.lt – 1). Atlikus detalesnę straipsnių PKK tematika analizę galima teigti, kad:

  • klimato kaitos tematikoje PKK tenka nedidelė dalis, dažniausiai apsiribojama vienu sakiniu (pastraipa);
  • PKK dažniausiai pateikiamas kaip politinė ar finansinė tema reguliuojama ES;
  • PKK dažnai pateikiamas kaip galimas atsakas į poveikį (gamta, orai, žmogaus sveikata), o ne kaip strategiškai suplanuotas veiksmas;
  • PKK priemonės apibūdinamos kaip pinigų įsisavinimas (dažniausiai su PKK nesusijusias tikslais) ir nėra pateikiama konkrečių jų įgyvendinimo, vietos lygmeniu, pavyzdžių;
  • Lietuva minima beveik kiekviename straipsnyje, tačiau kontekstas nėra aktualus: ES reikalavimų laikymasis ar galimas poveikis šaliai;
  • žemės ūkio sektorius yra dažniausiai siejamas su PKK tema.

Vienas naujesnių žiniasklaidos nesidomėjimo PKK tema pavyzdžių yra CAS 2021 renginys, kuris nepritraukė didesnio žiniasklaidos dėmesio Lietuvoje, o LR Aplinkos ministerijos puslapyje lakoniškai pranešta, kad „…išsakyta kitų šalių patirtis bus naudinga ir Lietuvai“.

Santykis (%) tarp frazių „prisitaikymas prie klimato kaitos“ (A) ir „klimato kaita“ (CC) Google paieškos rezultatuose skirtingose Europos šalyse (Kažys, 2016)

Pasistengus, dabartiniame LR Aplinkos ministerijos puslapyje galima atrasti šiek tiek PKK informacijos ir nuorodų. Tenka konstatuoti, kad nuo 2019 m. veikiantis, Klimato kaitos portalas http://klimatokaita.lt/ – pagrindinis oficialus informacijos apie klimato kaitą šaltinis Lietuvoje – nepateisina lūkesčių. PKK skirta atskira skiltis: „Prisitaikymas prie pokyčių“, tačiau, informacijos kiekis, palyginti su „Klimato kaitos švelninimu“, yra keliolika kartų mažesnis. Medžiaga paremta vos keliais literatūros šaltiniais. Vienas jų, mokslo populiarinimo knyga „100 klausimų apie klimato kaitą“  (žinoma, smagu, bet ar tai vienintelis ir tinkamiausias informacijos šaltinis?!). Portale taip pat galima sužinoti apie potvyniams atsparų išmatų komposto įrenginį naudojamą Afrikoje (turbūt aktualu, o kaip atrodo jums?). Deja, pasigilinus į lietuviškus leidinius skirtus PKK temai randame tik 5 nuorodas (tikrai nesuklysčiau pasakęs, kad jų yra bent jau trigubai!). Portalo įvairenybes vainikuoja filosofiškai skambantis klausimas: „Ar sutinkate, kad klimato kaitą spartina žmonių ūkinė veikla?“ (noriai atsakyčiau, jei tik mano atsakymas, koks jis bebūtų, ką nors pakeistų!).

Pabaigai, įveikusiems nemažą teksto dalį, siūlau panagrinėti paskutinį, bet ne mažiau svarbų, PKK aspektą, t. y. mūsų pačių požiūrį į prisitaikymą. Manau, kad PKK, kaip ir bet koks kitas veiksmas, reikalaujantis pokyčio, yra prieštaraujantis žmogiškai prigimčiai, kaip rašė britų rašytojas ir dramaturgas Arnold Bennett: „Bet kokius pokyčius, net pokyčius į gerąją pusę, visada lydi trūkumai ir nemalonumai“. Henrik Edberg savo pozityvistiniame tinklaraštyje pabandė sudėlioti priežastis, kodėl žmonės gali nenorėti keistis, dauguma jų galima pritaikyti mūsų temai:

  • Paprasčiausiai nenori keistis – nes žinai, kad bus sunku siekti tikslo iki galo;
  • Nepakankamai drąsu keistis – pradėti kažką naują gąsdina ir reikalauja pastangų;
  • Aplinka tave sulaiko – jei tave supa netinkami žmonės, ar nuolat gąsdina žiniasklaida;
  • Pasiduoti po 1 ar 3 mėginimų – nesėkmės atgraso nuo noro bandyti dar ir dar, ypač jei esi vyresnis;
  • Dar nepakankamai skauda – kol situacija yra pakenčiama, ji neskatina pokyčių;
  • Nežinai kaip praktiškai pradėti keistis – kartais sunku sugalvoti, bet dabar informacija pasiekiama lengvai.

Tyrimai rodo, kad pokyčiai siejami su trimis pagrindinėmis emocijomis, kurias mes išgyvename: cinizmas, baimė ir priėmimas. Pirmos dvi yra labai neigiamos, o paskutinioji – neryškiai teigiama. Taigi, mes nepatiriame jokių stiprių teigiamų jausmų pokyčiams. Kultūros vadybininkas Gustavo Razzetti, svarstydamas apie pokyčius teigia, kad skatinti pokyčius yra empatija. Tam reikia suprasti kliudančias emocijas ir baimes – nustoti priešintis galimam situacijos neapibrėžtumui kitą kartą su ja susidūrus. Jo teigimu, „mes bijome pokyčių, nes negalime numatyti rezultatų“. De Berker ir kolegų (2016) atliktas tyrimas rodo, kad neaiškumas kelia dar didesnį stresą, nei žinojimas, kad tikrai nutiks kas nors bloga. Konkrečiau kalbant apie klimatą Art Markman (2018), tarp kitų žmones nemotyvuojančių veikti priežasčių, pabrėžia, kad ateitis visada yra neaiškesnė nei dabartis, todėl žmonės stipriau vertina dabartį. Vis tik galima aptikti tyrimų, įžvelgiančių teigiamų veiksnių, skatinančių žmones prisitaikyti. Anne van Valkengoed ir Linda Steg (2019) ištyrusios psichologinę žmonių reakciją prisitaikant prie su klimato kaitos sukeltų gamtinių nelaimių išskyrė, kad egzistuojančios socialinės normos, susirūpinimas esama klimato būkle, savęs įprasminimas prisitaikymo procese ir prisitaikymo pastangų efektyvumo vertinimas yra teigiami dalykai, skatinantys PKK procesą.

Kaip nepraminant takelio sniege padaryti taip, kad jis jau būtų pramintas? Gustavo Razzetti tai vadina pokyčių paradoksu: „Kaip visuomenė mes garbiname pažangą – pokyčiai suteikia galimybių ir nuolatinio tobulėjimo, tačiau nesąmoningai visi tikime, kad nekintamumas prilygsta absoliučiam gėriui. Pasipriešinimas pokyčiams viską dar labiau pablogina –  vis tiek, įvyks tai kam besipriešiname.“ Art Markman (2018) teigia, kad žmonėms klimato kaita yra ypač sunkiai suderinamas trumpalaikės (dabar gaunamos) ir ilgalaikės (gal ateityje gaunamos) naudos klausimas.

Kuris laikas mano galvoje sukasi idėja, kaip schematiškai pavaizduoti PKK svarbą. Noriu pasidalinti nebaigtinio PKK modelio koncepcija. Siekiu ją išlaikyti kuo paprastesne (net ir politikams), bet esu atviras visiems pasiūlymams ir mintims kaip ją būtų galima perteikti tinkamiau ir suprantamiau. Perfrazuojant aukščiau aprašytą pokyčių paradoksą: jei mes norime, kad dabartinis pasaulis liktų nepakitęs (arba pasikeistų kuo mažiau) turime keistis patys (mąstyme, elgsenoje), tačiau, jeigu mes nenorime keistis, tada pasikeis pasaulis, ir pasikeitęs vis tiek privers mus keistis, tik šis pokytis bus daug kartų skausmingesnis.

Prisitaikymo prie klimato kaitos poveikio modelis, koncepcija

Na, ir visai pabaigai, noriu pasidalinti dabartiniame klimato krizės kontekste itin aktualia kinų filosofo Laodzi mintimi: „Jei nepakeisi krypties, gali atsidurti ten, kur eini“.

Atmintyje iškyla „Climate collage“ žaidimas (komandinis kortelių žaidimas, kurio tikslas sudėlioti visą klimato kaitos eigą: nuo priežasčių iki pasekmių) ir vienos paskutiniųjų kortelių „Armed conflicts“ kitoje pusėje parašyta frazė: „Neturėtume leisti, kad viskas taip baigtųsi…“.