Jau daug metų Lietuvoje svarstoma kokiu būdu apmokestinti automobilius ir jų taršą. Nuo praėjusių metų taikomas automobilių registracijos mokestis, kuris diferencijuojamas pagal kuro rūšį bei CO2 emisiją. Ruošiamas naujas dokumentas, kuriuo lyg ir ruošiamasi įteisinti kasmetinį automobilių taršos mokestį (gal aš klystu?!), tačiau kol kas jo gairės yra ne itin aiškios.
Vis dėlto, dažniausiai su nacionaline klimato kaitos politika siejamas mokestis, kelia daug klausimų. O koks šio mokesčio tikslas? Surinkti pinigus? Sumažinti šiltnamio dujų emisiją bei oro taršą urbanizuotose teritorijose?
Beje, čia labai svarbu atskirti šiuos du dalykus. Klimato tarša yra ne tas pats kas oro tarša. Automobiliai degina benziną arba dyzelinį kurą, o į orą patenka anglis, kuri jungiasi su deguonimi ir susidaro anglies dvideginis. Anglies dvideginis (pagrindinės šiltnamio dujos) nėra nuodingos dujos ir atviroje vietovėje jų koncentracija niekada netampa keliančia grėsmę žmogaus sveikatai. Tačiau jų poveikis pasireiškia per klimato kaitą.
Tuo tarpu kiti automobilių išmetami teršalai, be abejo, kelia grėsmę žmogaus sveikatai. Ypač dažnai minimos kietosios dalelės, kurios gali sukelti ne tik rimtus kvėpavimo, bet ir širdies-kraujagyslių sistemos sutrikimus. Čia kalba eina apie oro taršą tankiose urbanizuotose teritorijose arba aplink didžiąsias automagistrales. Tačiau didelio grėsmę keliančio užterštumo kietosiomis dalelėmis nesukels kartas nuo karto nuošaliais kaimo keliukais pravažiuojantys automobiliai. Todėl man, kaip klimatologui, nėra aišku, kodėl dyzeliniai, kaimo keliukais važinėjantys, automobiliai juos registruojant yra apmokestinami labiau nei benzininiai.
Nors ir labai demonizuojamas, tačiau dyzelinių variklių poveikis klimatui yra kiek mažesnis, nei benzininių. Ypač Lietuvoje dažnų senesnių nei 10 metų automobilių. Jei ne „Volkswagen“ skandalas, tai greičiausiai iki šiol laikytumėmės Kioto susitarimo nuostatų benzininius variklius keisti dyzeliniais. Kita kalba, kai analizuojame oro (ne klimato) taršą. Neabejotinai dyzeliniai varikliai miestų orą teršia bei žmogaus sveikatą gadina labiau. Tačiau, man atrodo, neteisinga į vieną krūvą suplakti kaimo ir didžiųjų miestų gyventojus. Kodėl vienodą taršos mokestį turėtų mokėti 30000-40000 km per metus mieste nuvažiuojantis sušių išvežiotojas ir vos 1000 km per metus sukrapštantis vyresnio amžiaus kaimo (į kurį beveik nevažinėja viešasis transportas) gyventojas, kartą per porą savaičių išsirengiantis į Maximą ar pas gydytoją rajono centre. Ar tai tikrai taršos mokestis? Ar tikrai moka teršėjas?
Pakalbėkime apie pinigus. Na gerai, tebūnie vidutinis mokestis bus 100 Eurų per metus. Dauguma ratuotų sostinės gyventojų šios sumos net nepastebės. Atokesnių vietovių rezidentai pastebės ir paburbės. Pakelkime iki 200 Eurų. Sostinės gyventojai paburbės, bet sumokės. Kiti – nežinau. 300 eurų? Jokia valdžia Lietuvoje neišsilaikys įvedusi tokį kasmetinį mokestį. Aišku, gal šis mokestis bus tik keliolika ar keliasdešimt eurų. Bet tada kokia jo prasmė: moku ir važiuoju. Daugiau naujų miesto autobusų? Nejuokinkite. Net jei viešasis transportas bus nemokamas, dauguma miestiečių toliau rinksis automobilį. O kaip surinkti pinigai paveiks atokesnių vietovių rezidentus? Pro jų gyvenamąją vietą savivaldybės išlaikomas autobusas važiuos ne vieną, o du kartus per savaitę?
Vienintelė tokio eksponentiškai (pvz., y = 54,233e0,0071x) pagal CO2 diferencijuoto mokesčio prasmė versti gyventojus pirkti mažiau taršius naujus ar padėvėtus automobilius. Tačiau čia labai svarbu nustatyti aiškias žaidimo taisykles, kurios nesikaitalioja kas trys metai. Mokestis turi būti aiškus, galima net iš anksto nurodyti, jog jis kas du metai didės 20%. Bet tai turi būti visiems suprantama ir konkretu.
O kaip pasiekti, kad mokėtų teršėjas. Degalų kainos mūsų negąsdina ir labai jau jų nepakelsi Lietuvoje. O tai bankrutuos netoli Latvijos ar Lenkijos esančios degalinės. Aš siūlyčiau vieną Europoje pramintą kelią ir pradėti reiktų nuo sostinės ir kitų didžiųjų miestų.
Nepavyko rasti tikslios statistikos, tačiau nemanau, jog labai suklysiu teigdamas, kad didžioji anglies dvideginio emisijos transporte dalis yra generuojama didžiuosiuose Lietuvos miestuose važinėjančių ir transporto kamščius (valio, jie sumažėjo pandemijos metu) keiksnojančių automobilių savininkų. Taigi pasiūlymas – apmokestinkime įvažiavimą į miestą ar per miestą. Pavyzdžiui, įvažiavimas į Vilnių: 3 eurai per parą dyzeliniam automobiliui, 2 eurai benzininiam ir … kol kas 0 eurų elektriniam. Šiuolaikinėmis technologijomis galime tai nesunkiai padaryti (jokių kelio užtvarų nereikia). Atvažiuojantiems iš kitų miestų turėtų būti galimybė palikti automobilį stovėjimo aikštelėse miesto pakraštyje, o atvažiuojantys iš kitų šalių privalėtų prie miesto esančiose degalinėse pirkti leidimus (jei nori įvažiuoti į centrinę dalį). Per kelias paras surinktų pinigų (net jei kokią 30% “suės“ administravimo mokesčiai) savivaldybei užtektų naujam elektriniam autobusui įsigyti. Galiausiai galima pagalvoti ir apie miesto transporto bilietų kainas.
Visada sprendžiu pagal save. Šeimos ūkyje turime du nelabai taršius dyzelinius automobilius (CO2 emisija 119 ir 129 g/km; kaip suprantu tokiam kiekiui kol kas automobilių registracijos mokestis netaikomas). Mėnesio gale gavęs 90 Eurų (už vieną automobilį) sąskaitą pagalvočiau, ar tikrai man reikia su automobiliu į miestą važiuoti kiekvieną dieną. Juk tai tik požiūrio, kuris formuoja ir įpratimą, klausimas. Yra gi kitų alternatyvų centrą pasiekti iš Pilaitės. Kelionė: namai-darbas. Pėsčiomis (6,9 km) – 70 min. Dviratis – 26-30 min. Miesto transportas – deja, deja – 50-60 min. Automobilis – 15-20 min (kai nėra spūsčių). Aišku, patogu savo užpakalį įkelti į prie pat namų stovintį automobilį ir kartu su tona metalo vykti prie savo darbo stalo centrinėje miesto dalyje. Mes prisigalvojam milijoną priežasčių, kodėl mums šiandien būtinas automobilis (lyja, šalta, reikia penkiolikmetį paauglį paimti/nuvežti į mokyklą/treniruotę, reikia užvažiuoti į sporto klubą ir t.t.). Gerai pagalvojus, gal galėčiau išgyventi ir automobiliu į centrinę dalį važiuodamas du kartus per savaitę (beje, nuvažiuoti į artimiausią prekybos centrą nekainuos, jeigu tik Jūs į jį nesusiruošėte važiuoti per visą miestą). O gal vėliau nei tiek nereikės. O gal galiu į darbą važiuoti vienu automobiliu kartu su žmona, o gal (apsaugok viešpatie nuo tokios baisios minties) kartu su žmona miesto transportu, palikus du dyzelinius automobilius rūdyti nuošalioje Pilaitės gatvėje. O gal vieno automobilio ir iš viso nereikia…
Galų gale aš nesugalvoju kitos motyvuojančios priežasties, kodėl turėčiau atsisakyti malonumo vykti į darbą automobiliu. Vilniaus savivaldybės pastangos mažinti automobilių juostų pravažumą bei didinti viešojo transporto judėjimo greitį mieste kol kas efektyviai problemos nesprendžia. Mes, automobilių vairuotojai, ilgiau stovime kamščiuose, todėl atvykstame į darbą susinervinę ir ore palikę dar didesnį šiltnamio dujų kiekį, nei kad anksčiau. Tuo tarpu 90 eurų per mėnesį mane motyvuotų… Juolab aš turiu galimybę rinktis. O ir savivaldybei pinigų iki 2027 metų įgyvendinti šį Nacionalinės klimato dienotvarkės tikslą „iki 2027 m. pasiekti, kad visas didmiesčių viešasis, taksi ir pavėžėjimo paslaugas teikiantis transportas naudotų tik AEI energiją“ atsirastų.